Dienraščio "Klaipėda" žurnalistų tolerantiškiausiu metų žmogumi išrinktas Aldas Kliukas, vos sužinojęs šią žinią, suskubo paprieštarauti: "Nesu tokios geros nuomonės apie save".
Uostamiesčio įmonės "Pamario restauratorius" įkūrėjo akimis, pakantumas, tolerancija šiandien nėra deficitinė "prekė", tačiau šių vertybių verslininkas prisipažino pasigendąs.
"Matyt, mums visiems reikia šiek tiek pasistengti ir save "sutampyti". Bet šie dalykai ateina su amžiumi. Jaunystėje paprastai būname kategoriški, o ilgainiui tampame atlaidesni, išmintingesni", – "Klaipėdos" 65-mečio šventės, kurioje A.Kliukui buvo suteiktos Metų tolerancijos laureato regalijos, išvakarėse prisipažino pašnekovas.
– Kas jums pačiam yra tolerantiško žmogaus etalonas?
– Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad Alfonsas Žalys. Jis buvo pavyzdys ir mokytojas, kaip galima siekti rezultato kantriai. Kas šį žmogų pažinojo, prisimena, kad jis niekada nepakeldavo balso, bet kiek daug pasiekė.
– Ar yra tokių dalykų, kurie jus išvestų iš kantrybės, pusiausvyros?
– Žinoma. Dažniausia priežastis – neveiklumas. Būna toks tipas žmonių, kurie mano, kad kažkoks reikalas, klausimas išsispręs savaime, nieko neveikimas – lyg ir savotiška jų taktika. Man nepriimtina, kai darbas vilkinamas, noriu, kad visame kame būtų aiškumas ir sprendimai.Esu veiksmo žmogus, tad nelabai įsivaizduoju mėnesio atostogų kaime ar kokioje Turkijoje, tysant ant šezlongo. Ir sirgti, gulėti lovoje man būtų didžiausia bausmė. Nes judėjimas yra gyvenimas.
– Ko gero, siekiant gero rezultato, neišvengiamai tenka būti ir reikliam, griežtam?
– Man atrodo, kad esu atlaidus ir minkštas, bet neretai apie save išgirstu, kad esu griežtas. Nenorėčiau turėti tokio įvaizdžio. Gal kažkam juo smagu mėgautis, džiaugtis, puikuotis, bet man santykiuose su žmonėmis tai keltų diskomfortą.Per gyvenimą esu išmokęs tam tikrų pamokų, kartais ir kokiam draugui, pasivedęs į šoną, galiu pasakyti, jog menkinti pavaldinius, rodyti, kad esi aukščiau jų, kelti balsą – nepriimtina. Žinoma, būna, kad tono nesuvaldai, bet paskui pačiam prieš save gėda.
– Kiek metų jūsų veikla susijusi su restauravimu?
– Dabar eina aštuoniolikti. Po studijų pagal paskyrimą atvažiavau į Klaipėdą. Teko pasukti į projektavimą, nors ir labai nenorėjau – man tai buvo per sėslus darbas. Tad vėliau išėjau pas tuomečius restauratorius ir nuo inžinieriaus pakilau iki generalinio direktoriaus.Kai galiausiai pajutau, kad išaugau ir šiuos marškinėlius, įkūriau savo įmonę. Siekiau, kad ji nebūtų susijusi su sovietiniu požiūriu į darbą ir pareigas.
– Sovietmečiu daugeliui buvo saugu gyventi šiltnamio sąlygomis. Turbūt imtis nuosavo versloanuomet buvo drąsus žingsnis?
– Kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus turi savisaugos instinktą ir prieš atsakingą žingsnį gerai pagalvoja. Bet buvo patirtis, ryšiai, suburta komanda, galiausiai atsirado bendražygis – su Algimantu Zuokaičiu esame lygiaverčiai akcininkai.Manau, kad versle, turbūt, kaip ir visur, neįkainojamas dalykas turėti patikimą kolegą, partnerį. Tada gali ir pasitarti, ir optimaliau plėtoti veiklą, gali savęs taip neišeikvoti.Kita vertus, būdamas vienas gali patapti egoistu. O dirbant dviese reikia turėti valios pasidalyti gerove. Ir mums tai pavyksta, vienas kito neužgožiame.
– Tūlas verslo atstovas šiandien sako išgyvenąs ne pačius geriausius laikus. Ar jūs irgi stojate į šią gretą?
– Restauratoriai apskritai niekada negyveno prabangiai. Šiame versle nėra labai kontrastingų pakilimų ar nuosmukių. Mes vykdome ne investicinius projektus, daugmaž nė vieni restauratoriai Lietuvoje neturi problemų su bankais. Tiesa, anuomet mus pašiepdavo – visi perka butus, biurus, žemes, automobilius, ima kreditus, o jūs, sako, kažkokie durniai. Nemokėjome maudytis toje gerovėje, bet, kaip galiausiai paaiškėjo, viskas yra laikina ir sąlygiška. Negalime nei krykštauti iš džiaugsmo, nei labai skųstis. Užtat dirbame pakankamai stabiliai, tad ir miestui kai ką galime atiduoti.
– Vadovaujatės ne pačia populiariausia praktika – retas kuris verslo atstovas labai jau skubinasi savo lėšomis puoselėti Klaipėdą.
– Tai yra prigimtiniai dalykai, mums su kolega tai patinka daryti. Vos pradėję veiklą susitarėme, kad didelių pelnų nesivaikysime, neremsime jokių politinių jėgų. Tačiau nusprendėme mecenuoti meną, kultūrą. Ir matome, kad tai pasiteisina, tai labai įdomu. Galiausiai visa tai yra ir mūsų įmonės įvaizdžio, reklamos dalis.Šiais metais miestui skyrėme apie 100 tūkst. litų – parėmėme "Klaipėdos juodojo vaiduoklio" skulptūros, Saulės laikrodžio ir kitus smulkesnius projektus. Komfortiškiau jautiesi duodamas, nei prašydamas ar imdamas, – tai juk senos tiesos.
– Kaip apskritai ganėtinai egzotiška veikla atėjo į jūsų gyvenimą?
– Mokykloje neblogai sekėsi istorija, iki šiol istoriniai straipsniai, filmai, knygos yra mano aistra. Manau, ir aplinka suformavo tokius polinkius – Švėkšna be galo turtinga paveldu. Mane supo Vilkėnų, Pliaterių dvarai, jau vaikystėje čia viską buvau išlandžiojęs.
– Ar namuose, kaip ir darbinėje aplinkoje, jus taip pat supa senovės pėdsakai?
– Buitiškų senienų pas mane pilna. Bet man atrodo, kad daugelis žmonių nori turėti kažką sena, autentiška. Po nepriklausomybės atgavimo važinėdavau po kaimus, mainydavau, pirkdavau, gaudavau dovanų visokių įdomių dalykų. Tačiau dabar nebeturiu vilties rasti ką nors vertinga.Tarp išskirtinesnių mano eksponatų – 1902–1906 metų bronzinių svarstyklių komplektas, moteriškos žnyplės, kaitinamos žvake, tabako smulkinimo mechanizmas.
– Užsiminėte, kad restauracija – be galo užkrečiamas dalykas. Ar dar kas nors šeimoje, be jūsų, yra užsikrėtęs šiuo virusu?
– Kol sūnus buvo moksleivis, vasaromis įdarbindavau įmonėje, tikėjausi, kad ilgainiui įsilies į mūsų veiklą. Tačiau jis pasakė – tai ne man. Sūnus baigė ekonimiką, Vilniuje turi savo įmonę. Dukra – architektė. Šiuo metu augina dvi pametinukes dukreles.Ir kolegos Algimanto du sūnūs į šią veiklą sukti nenori.
– Ar materialinė gerovė jums svarbus gyvenimo momentas? Kokioms reikmėms be gailesčio leidžiate pinigus?
– Nesu imlus prabangai, man priimtinas pragmatiškas požiūris. Gyvenu name, kurį pasistačiau prieš dešimtį metų, turiu mašiną, kuria saugu važinėti. Bet man nereikia papildomų butų, namų, vienkiemių. Markizo Karabaso komplekso, aistros kaupti neturiu.Mėgstu nueiti į sporto salę, pažaisti tenisą. Vieną dukart per metus vykstu paslidinėti. Vasarą užsikeliame ant mašinos dviračius ir kur nors traukiame. Yra tekę važinėti dviračiais daugelyje Europos šalių.Kalbant apie kasdienybę, niekas kitas manęs taip neatpalaiduoja kaip maisto gaminimas. Tik dabar labai madinga dietos, sako, reikia keisti mitybos filosofiją.
– Nemažai verslo žmonių tikina, kad nedarbinei veiklai lieka tik trupiniai laiko.
– Nemeluosiu ir negražbyliausiu – negalėčiau savęs pavadinti darboholiku, laiko laisvalaikiui man užtenka. Manau, viskas priklauso nuo paties žmogaus. Arba tu pasitiki kitais, arba ne. Neužsiimu perdėtais tikrinimais ir nemanau, kad tik pats viską galiu atlikti tobulai.Šie metai mūsų įmonei patys produktyviausi. Pasiekėme tą ribą, kai reikia susikaupti ir atrasti aukso vidurį, antraip užvaikysi žmones. Nusprendėme veikiau kažko atsisakyti.
Žmogaus poreikiams niekada nebus galo. Tik nuo jo paties priklausys, ar jis konfliktuos su savimi, ar gyvens darnoje.
Vizitinė kortelėGimė 1960 m. Švėkšnoje. 1978 m. įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabartinis VGTU), įgijo inžinieriaus statybininko specialybę. 1983 m. pradėjo dirbti Klaipėdoje, Miestų statybos projektavimo institute. 9 metus išdirbęs projektuotoju, pasuko į gamybinę veiklą – 1992 m. pradėjo dirbti restauravimo įmonėje "Mingė" (dabar – "Klaipėdos restauratorius"), po trejų metų tapo generaliniu direktoriumi. 2001 m. įsteigė bendrovę "Pamario restauratorius". Įmonė garsi ne tik savo tiesiogine veikla – ji mecenavo nemažai Klaipėdą puošiančių skulptūrų. 1985 m. sukūrė šeimą. Žmona Kristina – inžinierė statybininkė, projektavimo įmonės vadovė. Sūnus Linas – ekonomistas, dukra Sigita – architektė. Abu vaikai gyvena Vilniuje. |
Šaltinis - dienraštis "Klaipėda"
