"Aš nenorėjau, kad tas pastatas sugriūtų, ir, ačiū Dievui, jis - išsaugotas", - sako 86-erių grafienė Felicija Laima Pliaterienė, savo rūpesčiu ir lėšomis sugrąžinusi gražiausią Vakarų Lietuvos ir Žemaitijos puošmeną - Vilkėnų dvarą.Iš 500 Lietuvoje esančių dvarų tik 70 alsuoja gyvybe: juose įrengti muziejai, viešbučiai arba parodų salės. Manoma, kad apleistų, mirštančių ir net neregistruotų dvarų šalyje esama antra tiek, ir daugeliui jų lemta sugriūti.
Deja, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nuo žemės paviršiaus išnyko 1 600 dvarų sodybų. Todėl ypač jaudina tai, kad tautos kultūriniu paveldu labiau už valstybę rūpinasi pavieniai garbingo amžiaus sulaukę šviesuoliai.
Kasmet keletui mėnesių paviešėti į Švėkšną iš Vašingtono atvykstanti grafienė prieš trejetą metų bendrovei "Pamario restauratorius" patikėjo savo vyro Aleksandro (teisininko, poligloto, turėjusio fenomenalią atmintį) motinos dvaro atkūrimą, ir džiaugiasi, kad per penkiasdešimt metų žmonių ir laiko sunaikintas neorenesanso stiliaus dviejų aukštų dvaras, pastatytas 1887 metais, atgimė visiškai toks, koks buvo.
Paklausta, koks likimas laukia naujam gyvenimui prisikėlusio dvaro ansamblio, alėjos į rūmus ir įstabaus parko su tvenkiniais, gėlynais, skulptūromis, grafienė F. L. Pliaterienė teigė dar laukianti patarimų.
"Finansuodama pastato atstatymą, neprašiau paramos iš valstybės. Ką daryti su baisios būklės dvaro vidumi, kuriame jo gyvavimo laikais būta didelių meno vertybių, - laukiu patarimų, - sakė išdidi dvasios aristokratė, ir pajuokavo, - reikia pirkti loterijos bilietą ir išlošti bent porą milijonų litų, kad atkurtume bent dalį pražuvusių neįkainojamų dvaro interjero papuošimų, skulptūrų. Juk rūmuose gyveno prakilnūs žmonės..."
O tada jau grafienė sakė galvosianti apie tai, kokios mūzos galėtų apsigyventi dvare, koks kultūrinis gyvenimas suputotų.
Būtent Vilkėnų dvarui priklausęs garsusis Jono Rustemo paveikslas "Lietuvaitė" šiuo metu yra kitur, o marmurinė dvaro ansambliui prancūzų skulptoriaus Huberto Luis-Noelio sukurta "Rebeka, Vandens nešėja", kurią Felicijos Pliaterienės vyro seneliui auksinių vestuvių proga dovanojo dukterys, atsidūrė Palangos rūmų kieme. Skulptūrą pakeitė nušiurusi betoninė "Rebekos" antrininkė.
Paklausta, kokie jausmai, prisiminimai prakilniąją grafienę sieja su Vilkėnų rūmais, kad jai taip svarbu buvo juos atstatyti, ši atsakė, jog tai tik jos garbės ir pareigos reikalas. Mat jai vos ištekėjus už grafo Aleksandro, dvarą atėmė vokiečiai. Tad ji tik aplankydavusi šią Švėkšnos apylinkių puošmeną.
Jei kada visam sugrįžtų gyventi į gimtinę, įsikurtų Švėkšnos dvare. Vilkėnų dvaras šiai moteriai brangus kaip garsios, daug krašto kultūrai nusipelniusios vyro giminės palikimas.
Bendovės "Pamario restauratorius" vadovas Aldas Kliukas:
Didžiausia žala pastatui buvo padaryta po 1980 metų, kai jis atiteko Šilutės hidraulinių pavarų gamyklai. Dvaro nerekonstruojant, jis dvidešimčiai metų liko be stogo, o sugadintus rūsius užliejo vanduo. 2003-aisiais įrengėme rūsių drenažą, vėliau pradėjome tinkuoti fasadą, šiemet atkūrėme autentišką rūmų dekorą. Imtis darbų galėjome tik šiltuoju metų laiku, nuo balandžio iki lapkričio mėnesio.
Su tokia patirtimi iki šiol nebuvome susidūrę. Reikėjo atkurti tris grafų Pliaterių herbus, "išsprogdintus" tiesiog ant jų augančios žolės ir berželių. Nebuvome matę tokio originalaus išbadyto tinko. Ilgai sukome galvas, kaip tai buvo padarę senieji meistrai.
Žinojome, kad anuomet, kai išaugo dvaras, cemento Švėkšnoje nebuvo, o mūro ir tinko rišamoji medžiaga buvo kalkės. Tad nustebome atradę statinyje surenkamų elementų. Išsiaiškinome, kad anuomet, buvus didžiuliam dvarų statymo pakilimui Rusijos gubernijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje, grafai Tiškevičiai, Zubovai, Pliateriai savo rūmams parsigabeno kažkur Lenkijos fabrikuose pagamintų tipinių kolonų, kapitelių, karnizų bei belvederio bumbulų.
Šaltinis - dienraštis "Vakarų ekspresas"
