Kretingos muziejus, įsikūręs istoriniame grafo Tiškevičiaus dvare, sulaukė savo valandos. Už Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų ir šalies biudžeto lėšas jau baigti tvarkyti Kretingos dvaro komplekso pastatai – ratinė ir vandens malūnas. Renovavimo darbai įsibėgėjo ir pagrindiniuose dvaro rūmuose.
Unikalios vietos atnaujinimą planuojama baigti jau kitais metais. Tikimasi, kad vienas lankomiausių muziejų šalyje taps išskirtiniu traukos centru Vakarų Lietuvoje, teiks aukštos kokybės kultūrinio turizmo paslaugas ir sulauks per 200 tūkst. svečių per metus.
Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė džiaugėsi, kad ilgai užmarštyje buvęs dvaro kompleksas ištrauktas iš pražūties gniaužtų.
Patraukliausias turizmo objektas Klaipėdos krašte ilgai balansavo ant išlikimo ribos. Dvaro pastatų būklė buvo apgailėtina ir kėlė grėsmę lankytojams. Statiniai negalėjo būti pritaikyti muziejaus veiklai ir turizmui, nors traukte traukė smalsuolius pasigrožėti vieninteliu Lietuvoje veikiančiu žiemos sodu – oranžerija. Jame visais metų laikais žaliuoja egzotiškų kraštų augalai. Lankytojus pasivaikščioti kviečia parko takai ir įvairūs kultūriniai renginiai.
Trūkstant valstybės lėšų dvaro pastatams sutvarkyti, vieninteliu gelbėjimosi ratu tapo muziejininkų ryžtas pasinaudoti ES parama. Nors gauti finansinę injekciją tikėtasi ir projektą svarstyti teikta 2004 bei 2005 metais, sėkmė nusišypsojo kiek vėliau.
Pateiktas projektas „Kretingos dvaro sodybos paminklinių pastatų renovacija ir pritaikymas turizmui“ pritarimo sulaukė tik praėjusiais metais, kai Ūkio ministerija svarbiausiems dvaro pastatams sutvarkyti skyrė beveik 5 mln. litų. Už šias lėšas jau atkurti du istoriniai dvaro komplekso pastatai – vandens malūnas ir ratinė, tvarkomi ir renovuojami neoklasicizmo stiliaus rūmai.
Naujai atgimusiuose pastatuose bus įrengtos naujos archeologijos, etnografijos, Kretingos miesto ir dvaro istorijos, senojo liaudies meno ekspozicijos. Pasak muziejaus direktorės, svarbiausia, kad pagaliau lankytojams bus galima pristatyti turtingą, per ilgus metus sukauptą eksponatų kolekciją, kurių muziejaus fonduose priskaičiuojama per 63 tūkst.
Kretingos muziejui priklauso 43,1 ha dvaro teritorijos. Joje išsidėstę istoriniai pastatai ir įkurtas parkas. Dvaro pastatų atnaujinimu rūpinasi bendrovė „Pamario restauratorius“, o techninį dvaro tvarkybos projektą parengė architektas Juozapas Tilvikas.
Jis aiškino, kad didžiausias iššūkis rengiant dvaro renovacijos projektą buvo laiko stoka. Mat projektą teko parengti vos per kelis mėnesius. Architektas pažymėjo, kad suspėti į važiuojantį terminų traukinį padėjo anksčiau atlikti dvaro statinių paveldosauginiai tyrimai. Beje, dar viena itin sudėtinga užduotis buvo, kaip įtilpti į atliekamų darbų sąmatą, atradimas.
J. Tilvikas tikino, kad iš tiesų norint visapusiškai atkurti pastatus, reikia kur kas daugiau lėšų nei buvo skirta. Tad rengiant projektą teko susitelkti ties avarinės būklės pastatų likvidavimu ir ieškoti būdų, kaip galima sutaupyti – koncentruotis ties pastato išorės sutvarkymu, kukliau kurti interjerą.
Vienas pirmųjų dvaro teritorijoje restauruotas malūnas. Jis oficialiai duris atvėrė šių metų balandį. Tačiau „Pamario restauratorius“ šį pastatą nuo galimos griūties gelbėjo dar 2004 metais.
Tuomet sename pastate, statytame XVIII a. pabaigoje, buvo sutvirtintos jo perdangos, restauruotas sienų mūras, uždengtas stogas. Kompleksiškas istorinio objekto restauravimas pradėtas jau įgyvendinant Kretingos dvaro sodybos paminklinių pastatų renovavimo ir pritaikymo turizmo reikmėms projektą.
Restauruojant senąjį malūną teko spręsti pastato apsaugos nuo vandens ir drėgmės problemą. „Patvinus šalia malūno esančiam upeliui, vanduo apsemdavo patalpas. Tad specialistams teko įrengti nuo vandens ir drėgmės saugančias priemones, kad senais laikais malūno funkciją užtikrinęs upelis neardytų pastato“, – teigė kultūros paveldo objektų restauravimo bendrovės „Pamario restauratorius“ direktorius Aldas Kliukas.
Restauratoriai taip pat stengėsi išsaugoti kuo daugiau autentiškų malūno detalių – išlikusius akmeninio ir raudonųjų plytų fragmentus, nesutrūnijusius medžio balkius. Dabar šeimininkai didžiuojasi jų autentiškumu.
Sutvarkius pastatą, jame įkurta etnografinė ekspozicija, šeimininkauja malūnams būdingi personažai – senas malūnininkas, jo padėjėjas ir net pats kipšas. Svarbiausia muziejinės ekspozicijos dalimi tapo senasis malūno girnų mechanizmas. Muziejaus direktorė V. Kanapkienė pasakojo, kad šiame malūne XIX a. grafas Juozapas Tiškevičius įrengė pirmąją hidroelektrinę Lietuvoje, kuri tiekė šviesą į žiemos sodą.
Kito restauruoto dvaro komplekso pastato – ratinės, taip pat pastatytos XIX a., būklė buvo ne mažiau sunki. Šis sutvarkytas statinys pritaikytas muziejaus fondų saugyklai. Ilgus metus nepalankias aplinkos sąlygas kentę eksponatai glausis jiems saugioje aplinkoje.
Dvaro puošmena – centriniai rūmai taip pat buvo niokojami laiko ir žmonių. Architektas J. Tilvikas teigė, kad pastarąjį kartą jie tvarkyti prieš 20 metų. Nors pastatas buvo pripažintas esantis avarinės būklės, vidaus interjero elementai – frizai, tapyba ant sienų – išsilaikė neblogai ir reikalingi tik kosmetinio remonto.
„Kasmet pastatą gelbėjome kosmetiniais remontais. Grandėme nuo drėgmės atsiradusius pelėsius, dažėme sienas. Tačiau tai buvo nesibaigianti problema, nes vanduo sunkėsi per sienas ir lubas, prakiuro stogas, nesandariai užsidarinėjo langai, buvo patiriama didelių šilumos nuostolių“, – problemas dėstė muziejaus direktorė V. Kanapkienė.
Didelį rūpestį kėlė visiškai susidėvėjusi vidaus techninė įranga: vandentiekis, kanalizacija, elektros instaliacija, netvarkinga šildymo sistema, kuri paprasčiausiai vieną dieną galėjo išsijungti ir pražūčiai nuo didelio šalčio pasmerkti visą žiemos sodo augmeniją.
„Kol kas atnaujintas tik vakarinis rūmų korpusas, šiuo metu darbai vyksta koplyčioje ir žiemos sode, kurį sutvarkyti planuojama iki liepos. Iki kitų metų rugsėjo bus baigta rūmų renovacija: pakeisti langai, sutvarkyti fasadai, stogas, lauko inžineriniai tinklai, atlikti vidaus patalpų ir inžinerinių komunikacijų atnaujinimo darbai“, – tolesnius darbus vardijo įmonės „Pamario restauratorius“ vadovas A. Kliukas.
Jis pažymėjo, kad bene sudėtingiausia užduotis – rūmų renovavimas. Darbai vyksta veikiančioje įstaigoje. Restauratoriams ir muziejaus personalui reikia derinti savo veiksmus, dėl to kyla papildomų rūpesčių. Jų darbą trikdo triukšmas, dulkės, persikėlimai iš vieno kabineto į kitą. Tačiau vienijantis bendras tikslas – rūmų atgimimo laukimas – sutelkia, viskas sprendžiama geranoriškai.
Įgyvendinant projektą būta ir netikėtumų. „Kasant trasą, skirtą lauko komunikacijoms, buvo aptiktos pirminio pastato rūsio liekanos, tad inžinerinius tinklus teko „komponuoti“ taip, kad nebūtų pakenkta archeologiniams radiniams“, – apie netikėtą atradimą pasakojo A. Kliukas.
Pirminių tyrimų duomenimis, rūsys yra XVI a. pab. – XVII a. pradžios. Lygiai to paties laikotarpio kaip ir miestas.
Tai liudija radimvietėje aptiktos sidabrinės monetos, kurios buvo kaldinamos 1540 metais. Pasak Kretingos muziejaus archeologo Donato Butkaus, prieš metus atrastas rūsys atskleis ne vieną dvaro istorijos paslaptį. Sanitarinės dvaro duobės turinys mokslininkams leis išsiaiškinti to meto dvariškių buitį ir nustatyti, kokie gardumynai puikavosi ant jų vaišių stalo. Duobėje rasta gyvulių ar net žvėrių kaulų, į jas buvo metamos ne tik maisto atliekos, fekalijos, bet ir indų duženos bei šiukšlės.
Klestėjusioje dvaro parko teritorijoje veikė penkių fontanų sistema, 2009 metais vienas jų atstatytas. Kasinėjant kito fontano vietą, surastas metalinis žvejybos kabliukas. Tyrimai leis išsiaiškinti, kokias žuvis žvejojo dvariškiai: jų atšakų rasta sanitarinės duobės lobyne.
Kretingos dvaro sodyboje yra 24 paminkliniai pastatai ir didžioji jų dalis – avarinės būklės. „Dabar atgijo viena Kretingos dvaro komplekso dalis. Sutvarkyta aplinka, įrengta muziejinė ekspozicija, kuri traukia miestiečių ir turistų srautus. Nerimą kelia tik greta esantys, restauravimo tebelaukiantys dvaro komplekso pastatai“, – pripažino A. Kliukas.
Muziejaus direktorė ir architektas J. Tilvikas taip pat laukia galimybės susigrąžinti tikrąjį dvaro veidą. Mat tik sutvarkius dvarą visiškai, jis susigrąžintų tikrąjį savo veidą. Nors visiems darbams lėšų ir neužteks, tačiau V. Kanapkienė nusiteikusi optimistiškai – ji tikisi sulaukti dar vieno teigiamo atsakymo kitam projekto etapui vykdyti.
„Tuomet renovavimo darbai būtų tęsiami kituose paminkliniuose pastatuose – alaus darykloje, kitaip vadinamoje bravoru, bei ūkvedžio name. Netrukus paaiškės, ar šie objektai sulauks paramos ir bus išgelbėti nuo griūties“, – kalbėjo V. Kanapkienė.
Pasak muziejaus direktorės, džiugu, kad šalyje ilgai merdėję dvarai atgimsta ES lėšų dėka. Prikelti naujam gyvenimui ir pritaikyti kultūriniam turizmui, jie visuomenei atveria puikią progą susipažinti su turtinga šalies istorija bei paveldu.
Tikslių žinių apie Kretingos dvaro sodybos statybas nėra, manoma, kad jis įkurtas XV–XVI a. Dvaro parko pradžia siejama su XVII a. pabaigoje pasodintu vaismedžių sodu. XIX a. pradžioje grafai Zubovai čia įkūrė angliško landšaftinio stiliaus parką, kuris XIX a. pirmoje pusėje minimas tarp penkių gražiausių parkų Telšių apskrityje.
1874 m. dvarą varžytinėse įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius, kuris į Kretingą perkėlė šeimos rezidenciją. Grafas iš pagrindų pertvarkė dvaro rūmus. Prie rūmų pristatė stiklinę oranžeriją – žiemos sodą, kuriame augo egzotiškų kraštų augalai, uolomis krito krioklys, vingiavo upeliukai. Tai buvo didžiausias to meto žiemos sodas Europoje, įkurtas privačioje valdoje.
J. Tiškevičius atnaujino vaismedžių sodą ir parką, kuriame suformavo prancūziško stiliaus parkams būdingus geometrinės formos gėlynus. Juos puošė fontanai su skulptūromis, greta jų buvo pasodinti reti medžiai ir dekoratyviniai krūmai, karpomų mažalapių liepų alėjos. Jos sudarė arkos pavidalo vėsa alsuojančius tunelius ir jungė parką su vaismedžių sodu.
Pagal dvaro matininko Šostako 1878–1880 m. parengtus projektus buvo įrengti 3 kaskadiniai tvenkiniai su kriokliu, altanos. Tvenkinio krantuose buvo pastatyti du didžiuliai akmenys – suolai. Vieną jų, esantį virš krioklio, kretingiškiai nuo seno vadina Meilės akmeniu. Parke Tiškevičiai augino fazanus ir vynuogines sraiges, tvenkiniuose veisėsi vandens paukščiai. Skirtingai nei kiti dvarininkai, Tiškevičiai parke leido lankytis miestelėnams ir valstiečiams.
Po J. Tiškevičiaus mirties Kretingos dvarą paveldėjo jo sūnus Aleksandras, kuris puoselėjo tėvo suformuotą dvaro sodybą. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais dvare įsikūrė vokiečių kareiviai, kurie jį nuniokojo. Į dvarą grįžęs A. Tiškevičius remontavo rūmus, tačiau dvaro tvarkymo darbams trūko lėšų. Po žemės reformos dvaro pajamos labai sumenko. Aleksandro sūnus Kazimieras Justinas padėjo tėvui tvarkytis dvaro žemes, atstatė karo metu sunaikintus pastatus, atkūrė žiemos sodą. Trūkstant lėšų tvarkmo darbams, imtasi verslo – dvare atsidarė saldainių, medaus ir sirupo dirbtuvė „Šatrija“.
1940 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas iš dvaro iškeldino grafų Tiškevičių šeimą. Čia vėl apsigyveno kareiviai, kurie suniokojo dvarą. Žiemos sodą jie pavertė valgykla, sunaikino daug meno vertybių, iškirto senus ir retus medžius, vaismedžius.
Pokario metais parko gėlynų ir fontanų vietoje pastatyti bendrabučiai, elektros skydinė, mokykla, įrengta sporto aikštelė, parko centrinėje dalyje – katilinė, garažai, karių kapinės. Išliko tik dalis liepų ir kaštonų alėjų bei seną istoriją primenantys priešais dvaro rūmus išlikę šimtamečiai ąžuolai, kurių storiausiojo kamieno skersmuo siekia 1,9 metro.
Parkas ilgai buvo neprižiūrėtas. 1958 m. jis paskelbtas saugomu valstybės, 1986 m. pripažintas vietinės reikšmės gamtos paminklu, o 1997 m. dvaras ir jo teritorija tapo Lietuvos Respublikos kultūros vertybe.
Atkurti ir tvarkyti parką ėmėsi Kretingos muziejus, kuris 1992 m. įsikūrė grafų Tiškevičių rūmuose. Muziejus tęsia grafų senąsias tradicijas bei puoselėja parko erdves ir siekia jį pritaikyti pažinimui bei poilsiui. Dvaro parke rengiamos pažintinės ekskursijos, organizuojami įvairūs renginiai, klasikinės muzikos ir pučiamųjų orkestrų koncertai, floristikos darbų parodos. Taip pat vykdomos edukacinės programos, švenčiamos kalendorinės šventės. Parke įkurta unikali skulptūrų ekspozicija „Astronominis kalendorius su Saulės laikrodžiu“.
Šaltinis - Žurnalas „Statyba ir architektūra“
